VšĮ Thomo Manno kultūros centras
39c74d802a72bd8d1160d3d6c94e6463.jpg
FestivalisThomo Manno festivalis
FestivalisThomo Manno festivalis

Atidarant XX tarptautinį Thomo Manno festivalį Nidoje

 

monika grutters

Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros ir medijų ministrės p. Monikos Grütters sveikinimo žodis, pasakytas atidarant XX tarptautinį Thomo Manno festivalį Nidoje

Gerbiamas pone ministre Biruti, 
gerbiama ponia ambasadore Schmitz, 
gerbiamas mere Jasaiti, 
gerbiamas daktare. Adamkau, 
gerbiama ponia Adamkiene, 
gerbiama ponia Motuziene,
gerbiama ponia profesore Leiserowitz, 
gerbiamos ponios, gerbiami ponai!

Žmogus turi būti labai jau drausmingas, kad vasarodamas čia, tokio nepakartojamai gražaus kraštovaizdžio idiliškoje Nidoje, toliau dirbtų savo darbą. Thomas Mannas garsėjo geležine darbo drausme – jos nesuardė ir nuostabus vaizdas į marias iš Mannų šeimos vasarnamio. 1930 m. čia jis, be kita ko, rašė kalbą: „Kalbą vokiečiams“, tikėdamasis, kad ji bus suprasta kaip „Kreipimasis į protą“ – tokia buvo paantraštė. Joje apie menininko misiją ir savimonę rašė, cituoju: 
„Vis dėlto esama bendrabūvio valandų, akimirkų, (…) kai menininkas iš vidaus nebegali, nes sukilusios mintys, kaip išsilaikyti gyvenime, išstumia meninę mintį, spaudžianti visumos krizė jį irgi sukrečia taip, kad aistringas, tarsi žaidžiant, gilinimasis į tai, kas amžinai žmogiška, kas vadinama menu, (…) paženklinamas prabangos, nieko neveikimo įspaudu ir tampa vidine neįmanomybe.“
[Thomas Mann: „Deutsche Ansprache. Ein Appell an die Vernunft“, in: Thomas Mann, Essays, Band 3, S. 260]

Šią kalbą Thomas Mannas, lydimas SA tiradų ir erzelio, pasakė 1930 metų spalio 17 dieną Beethoveno salėje Berlyne: aistringas kreipimasis į vokiečius, nepalaikyti nacionalsocialistų matant – kaip suformulavo Thomas Mannas - „proto, žmogaus orumo, dvasinės laikysenos neigimo orgiją“. [Ebd.; S. 269]

Dvidešimtasis Thomo Manno festivalis, pavadintas „Žmogaus orumas“ greta įspūdingos meninės programos suteiks tikrai daug progų padiskutuoti apie politinį Thomo Manno palikimą: apie jo, demokratijos skeptiko, virsmą vienu karščiausių jos gynėjų ir apie tai, kaip jis stojo ginti įsitikinimų, kuriuos šiandien vadiname „Europos vertybėmis“. Tačiau pirmiausia tai puiki vokiečių ir lietuvių draugystės ir Europos tautų bendravimo šventė. Dėl to labai džiaugiuosi, kad baigdama kelionę į Estiją, Latviją ir Lietuvą galiu atidaryti šį išskirtinį festivalį.

Širdingai dėkoju už kvietimą, mielas pone ministre Biruti. Paskutinį kartą matėmės gegužės mėnesį posėdžių salėje Briuselyje – aišku, kad kur kas smagiau susitikti Nidoje, puikioje festivalio atmosferoje.

1930-aisiais apie tai, kas menui „spaudžiant visumos krizei“ tampa „vidine neįmanomybe“ Thomas Mannas rašė paveiktas fanatizmo ir nacionalizmo įkaitinto visuomeninio klimato Vokietijoje įspūdžio. 

Kelti balsą, užimti žmogaus orumą ginančią politinę poziciją buvo pavojinga. Visai kitaip yra šiandien, susivienijusioje Europoje, kuri savo piliečiams – mums visiems – tarsi savaime suprantamą dalyką garantuoja demokratines teises ir laisves! 

Kad ir kaip labai nesutartume dėl to, kokia konkreti atsakomybė ir kokios pareigos kyla iš europietiško žmogaus orumo supratimo – kad ir Europoje prieglobsčio ieškantiems žmonėms iš karo ar krizių regionų – , kad ir kaip sunku būtų susikalbėti  dėl mūsų vertybes atitinkančios politikos: tokios politinės drąsos, kokią 1930 metais Thomas Mann parode savo „Kreipimusi į protą“, šiandien, viešai ginant žmogaus teises, laimei, niekam nereikia demonstruoti. Tačiau būtų apgaulinga ir pavojinga manyti, kad žmogaus orumo gynėjai nebereikalingi. 

Vokietijoje iš dviejų diktatūrų – iš nacionalsocialistų teroro ir iš komunistinio VDR režimo – pasimokėme štai ko: kritika ir meno laisvė yra esminės demokratijos sąlygos. Kūrėjai ir intelektualai padeda visuomenei išvengti klaidų. Mums reikia provokuojančių menininkų, nesibaiminančių mąstytojų, nepatogių rašytojų, mums reikia utopijų, kurias jie kuria, reikia juos varančios fantazijos, geresnio pasaulio troškimo! Jie – tai dyglys mūsų visuomenės kūne, neleidžiantis, kad intelekto vangumas, argumentų bešališkumas ir politinis patogumas užmigdytų demokratiją. Jie sugebės apsaugoti mūsų visuomenę nuo pavojingos letargijos, taigi, ir nuo iš naujo kylančių totalitarinių nuotaikų. Dėl to garantuoti meno ir kultūros laisvę ir įvairovę taip neleidžiant atsirasti bet kokiam naujam totalitarizmui, bet kokiam naujam žmogaus orumo nepaisymui, yra pats aukščiausias Vokietijos kultūros politikos principas.

Apie meno vertę, menininko vaidmenį pasakoja ir Thomo Manno namelio istorija: socializmo laikais jis buvo tapęs priebėga Lietuvos intelektualams, nepriklausomo mąstymo ir kontraversiškų debatų vieta, o juos neretai pakurstydavo buvusio namo šeimininko esė ar laiškai. Kokia laimė – netgi stebuklas, kad per vokiečių okupacijos ir Lietuvos Socialistinės Sovietų respublikos laikus Thomo Manno namo dvasia išliko! Tad Thomo Manno namelis irgi liudija politinę drąsą: Lietuvos piliečių drąsą diktatūros sąlygomis išlaikyti erdves laisvai dvasiai.

Vokietijos ir Lietuvos draugystė bei bendros pastangos dėl taikos ir laisvės Europoje greta įvairialypių ryšių, į kuriuos išsiplėtė buvusi Vokietijos ir Lietuvos kaimynystė bei bendras kultūrinis paveldas, gali remtis dar ir tokia patirtimi. Dėl to esu nuoširdžiai dėkinga tiems, kas visus tuos metus puoselėjo Thomo  Manno palikimą, prisidėjo išsaugant Thomo Manno namelį, pavertė jį susitikimų ir kultūrinių mainų vieta.

Reikia, rašė Thomas Mannas 1938 m. pranešime „Apie būsimą demokratijos pergalę“, reikia „demokratiją apibrėžti kaip tokią valstybės ir visuomenės formą, kurią pirmiau už visas kitas įkvėpė žmogaus orumo pajauta ir įsisąmoninimas“.

Rodyti pagarbą šiam, krikščioniškame žmogaus vaizdinyje besišaknijančiam, norui sakant iškilmingas kalbas – ir juo labiau tokioje gražioje senoje kaimo bažnyčioje! -, šiandien, laimei, labai paprasta; veikti pagal jį nusileidus į demokratijos kasdienybę, stengiantis protingai suderinti skirtingus interesus, tebėra sunku kaip ir anksčiau. 

Dėl to Europai ir reikalinga galia, sukaupta permainingos istorijos prisiminimuose: ir apie laimingiausias, ir apie juodžiausias valandas, apie skausmingą nacionalizmo ir fanatizmo patyrimą ir apie stiprėjusias laisvės tradicijas. Tebūna Thomas Mannas čia ir toliau mūsų bendras ir pats svarbiausias liudininkas! Tad linkiu jums ir visiems apsilankysiantiems įkvepiančio Thomo Manno festivalio.

FestivalisThomo Manno festivalis
FestivalisThomo Manno festivalis