VšĮ Thomo Manno kultūros centras
39c74d802a72bd8d1160d3d6c94e6463.jpg
FestivalisThomo Manno festivalis
FestivalisThomo Manno festivalis

Dvidešimtmetį švenčiančiam Thomo Manno kultūros centrui – priesaikai likti žmogaus orumą Europoje ginančia vieta

Kuratoriumas

Dr. Vasilijus Safronovas (KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)
Liepos viduryje Nidoje vykusio XX tarptautinio Thomo Manno festivalio prelegentai visą savaitę dalijosi idėjomis ir vizijomis apie šio renginio ir jį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro reikšmę bei ateities svarbą. Buvę kultūros centro iniciatoriai, Prezidentas Valdas Adamkus, globojantis tarptautinį Thomo Manno festivalį, Goethės instituto, turinčio 160 padalinių 94 pasaulio šalyse, atstovai, intelektualai bei oficialūs valstybių pareigūnai vieningai sutaria – šiuolaikiniai iššūkiai vis dar reikalauja ryžtingai ginti demokratijos ir humaniškumo vertybes, o Thomo Manno kultūros centras Nidoje yra viena tų vietų Lietuvoje, kurios turi drąsiai prisiimti atsakomybę už šių vertybių puoselėjimą.


Centras, įkurtas sekant Thomo Manno vertybėmis

1995 m. buvusiame Thomo Manno vasarnamyje Nidoje buvo įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje ne pelno siekiančių organizacijų – Thomo Manno kultūros centras. 1996 m. balandžio mėn. po vasarnamio restauracijos iškilmingai atidaryta įstaiga buvo kuriama atliepiant tuo metu Vidurio Rytų Europoje naujai aktualizuotas ir permąstyti pradėtas demokratijos ir humanizmo vertybes, kurių kadaise laikėsi Th. Mannas.

Priminsime, jog civilizacijos dar menkai paliestame Kuršių nerijos kurorte 1929–1930 m. pastatytame vasarnamyje išsvajota ramybe Nobelio literatūros premijos laureatui džiaugtis teko neilgai. Kelios čia praleistos vasaros sutapo su politinių nuostatų radikalėjimo Europoje laikotarpiu, radikalėjimo, kurio nuošaly rašytojas likti negalėjo. Per Pirmąjį pasaulinį karą Th. Mannas, kaip ir daugelis vokiečių, angažavosi šovinistinėms idėjoms, tačiau demokratijos gynėjo, Vokietijos užsienio reikalų ministro Walterio Rathenau politinė žmogžudystė 1922 m. galutinai stumtelėjo jį stoti ryžtingai ginti respublikos, demokratijos ir humaniškumo, kritikuojant bet kokį politinį ekstremizmą. Nors Vokietijos istorikas Horstas Mölleris yra konstatavęs, jog tai, ką Th. Mannas kalbėjo apie politiką, buvo „žaidybiškai permaininga“, nuo 3-iajame dešimtmetyje užimtų nuostatų rašytojas nenusisuko iki pat gyvenimo pabaigos. Nuo tada Nobelio premijos laureatas tapo žinomas kaip vokiškumo, suvokiamo siaurai nacionalistiškai, kritikas, tikinęs, kad vokiškumas pirmiausia esti pilietiškumas, humaniškumo, žmogaus ir jo idėjos gynimas. Tokią nuostatą užėmusiam Th. Mannui nebebuvo vietos nacionalsocialistų kurtoje „naujoje Vokietijoje“. Nacistų pozicijų sutvirtinimas šalies valdžioje 1933 m. kovą užklupo jį Prancūzijoje, iš kurios į Vokietiją rašytojas nebegrįžo…

Politinį prieglobstį Nobelio premijos laureatas rado iš pradžių Šveicarijoje, Čekoslovakijoje, vėliau JAV, iš kurių po karo vėl grįžo į Šveicariją. Prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos radijo stotys transliavo nacionalsocialistų režimą ir pačių vokiečių elgesį toliau kritiškai vertinusius Thomo Manno kreipimusis į vokiečių tautą, kuriuose jis tikėjo demokratijos pergale ir principų, vėliau įrašytų į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948), tvirtumu. Th. Mannas vienas pirmųjų prabilo apie kolektyvinę vokiečių kaltę už tai, kad išrinko valdžion antidemokratinius radikalus. Tačiau ir demokratijos tvirtovėje JAV ramybės jis neatrado. Nepatogus sąžinės klibinimas tikriausiai tapo viena priežasčių, paskatinusių rašytoją po karo išvykti iš šios šalies: ten pokarinės psichozės dėl komunizmo agentų prasiskverbimo į šalį kontekste jį irgi pradėta viešai kaltinti dabar jau tarnyste Stalinui… Išgyvenęs du pasaulinius karus, pasaulėžiūros kaitą ir ne vieną viešo šmeižto už savo pažiūras kampaniją, Thomas Mannas užbaigė savąjį kelią Šveicarijoje. Viename paskutiniųjų viešų pasirodymų Veimare, minint Friedricho Schillerio mirties 150-metį, Nobelio premijos laureatas simboliškai susitiko su iškilmėse dalyvavusiu Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos pirmininku Antanu Venclova, priminusiu jam vasarnamį Nidoje. Į pastarąjį Thomui Mannui po daugelio dešimtmečių buvo lemta grįžti tik savąja dvasia.

Nenuostabu, kad Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir žengiant pirmuosius žingsnius demokratijos ir atviros visuomenės įtvirtinimo kelyje, į Thomo Manno vasarnamį buvo atkreiptas dėmesys kaip į galimą vietą, kuria prie šio įtvirtinimo būtų galima prisidėti skatinant tarpusavio dialogą. Šių metų Thomo Manno festivalyje surengtoje diskusijoje, pasiūliusioje atsigręžti atgal ir pažvelgti į ateities iššūkius, buvę kultūros centro steigėjai prisiminė, kad imtis veiksmų juos anuomet paskatino tiek bendrosios politinės, tiek ir asmeninės priežastys. Istorikas Alvydas Nikžentaitis, dar 1992 m. pradėjęs rūpintis kultūros centro steigimu, teigė, kad jo žygiai šia linkme buvo vedami noro „atsiverti pasauliui ir padaryti pasaulį geresnį“. Šiam norui išsipildyti po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo visame regione pakitusi politinė atmosfera suteikė puikiausias sąlygas: „1992 m. mes buvome tie laimingieji, kurie įvairiose pasaulio šalyse buvo kviečiami į įvarius dialogus. Mes pirmieji pamatėme, ką tokie dialogai gali duoti žmonėms, kaip galima per dialogą keisti visuomenę,“ – sakė istorikas.

Klaipėdos universiteto, kuriame tuo metu dirbo A. Nikžentaitis, ir Šiaurės Rytų instituto (Nordost-Institut) Liuneburge istorikų 1994 m. parengtame projekte, ką daryti su buvusiu Thomo Manno vasarnamiu, buvo iškeltas tikslas paversti jį nuolatinių susitikimų vieta: „manome, kad Manno kūryboje akivaizdus humaniškumas turi būti vedančiuoju naujojo Thomo Manno kultūros centro principu. Kitaip tariant, Centras turi tapti vieta susitikimams, stimuliuojantiems kontaktus tarp skirtingų įsitikinimų ir skirtingo išsilavinimo asmenų, taip prisidedant prie abipusio supratimo ir tarpregioninių bei „paribio“ kultūrų pažinimo, įgyvendinamo įvairiausiomis formomis.“

A. Nikžentaičiui antrino ir germanistė, buvusi Atviros Lietuvos fondo vadovė Irena Veisaitė, prieš daugiau kaip dvidešimt metų tapusi viena svarbiausių bendražygių kelyje į Thomo Manno vasarnamio transformaciją į tokį kultūros centrą. Be bendrųjų politinių priežasčių, I. Veisaitė prisiminė anuomet buvusi vedama ir asmeninių įsitraukimo motyvų. Vienas svarbiausių – jai be galo imponavęs Thomo Manno pilietinės pozicijos tvirtumas, apie kurį I. Veisaitė pasakojo pirmą kartą išgirdusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Nobelio premijos laureatas be kompromisų gynė demokratiją, žmogiškumą ir pasisakė prieš nacių propaguotą politinį ekstremizmą.

Humaniškumas – ginti nereikia pamiršti. Kur dėti kablelį?

Jau du dešimtmečius veikiantis Thomo Manno kultūros centras nuo pat pradžių nukreipė savo veiklą daugiausia į tarptautinių konferencijų organizavimą ir edukacinius renginius, skirtus Baltijos jūros regiono mokytojams, studentams, jaunimui. Juose diskutuota apie atsakomybę, demokratiją, abipusius vertinimus ir tautinius mitus bei stereotipus, tradiciją ir tapatybę. Šiuose renginiuose buvo gilinamas tarpusavio supratimas, mezgėsi pirmosios jaunųjų mokslininkų tarptautinės pažintys.

„Komunistinis laikotarpis šiame regione paliko labai daug nesusipratimų tarp tautų. Po 1990 m. atėjo laikas apie juos pradėti kalbėti garsiai, ieškoti išeičių, kontaktų kalbant apie praeitį ir galvojant apie ateities perspektyvą. Dėl to su studentais, mokytojais ir mokslininkais čia mes labai daug diskutavome apie Vokietijos kultūrinio palikimo reikšmę šiam regionui, komplikuotus lietuvių ir lenkų santykius, tačiau iki šiol neužmiršiu vienos pirmųjų konferencijų Lietuvoje, skirtos Holokaustui, kuri vyko būtent čia,“ – prisiminė Alvydas Nikžentaitis, 1995–2000 m. pirmininkavęs Thomo Manno kultūros centro kuratoriumui.

Organizuoti tokio pobūdžio renginius Centrui padėjo bendradarbiavimas su gausiu partnerių būriu. Nuo 1996 m. Centras tapo savojo krikštatėvio – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (tuo metu Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras) – kasmetinių konferencijų vieta. Darbą su studentais ir doktorantais leido organizuoti bendradarbiavimas su „Borussia“ draugija Olštyne, Herderio institutu Marburge, Baltijos jūros akademija (Ostsee-Akademie) Liubeke ir jos veiklą pratęsusia Baltijos akademija (Academia Baltica) Zankelmarke. Nuo pirmųjų veiklos metų Centro veiklą rėmė vokiečių kultūrą visame pasaulyje propaguojantis Goethės institutas.

Atviram tarpkultūriniam dialogui skatinti ilgainiui buvo nukreipti ir nuo 1997 m. kasmet rengiami Thomo Manno festivaliai. Po kelerių įgytos patirties metų atsiradęs teminis festivalių orientavimas leido kasmet liepos vidury Thomo Manno vasarnamį paversti vieta, per kūrybą įgalinančia aktualizuoti klausimus, svarbius regiono tarpkultūriniams kontaktams, savęs pažinimui ir bendražmogiškų vertybių ugdymui. 2004 m., kai Europos Sąjunga peržengė tai, ką Winstonas Churchillis kadaise pavadino „geležine uždanga“, festivalio organizatoriams atrodė aktualu aptarti „Mus Europoje ir Europą mumyse“. Vėlesniais metais vėl ir vėl įvairiomis progomis diskutuota apie kūrėjų atsakomybės klausimą, intelektualų svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, demokratijos, tėvynės sampratas. 2014 m. Thomo Manno kultūros centras pradėjo penkių festivalių teminį ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“, kurį užbaigti simboliškai tikimasi 2018-aisiais. Jubiliejinis dvidešimtasis Thomo Manno festivalis šiemet sykiu tapo trečiuoju šio ciklo renginiu, kurio pagrindiniu siekiu jo organizatoriai įvardijo žmogaus orumo arba humaniškumo sampratų aptarimą.

Anotuodama šį festivalį, temą pasiūliusi Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz kėlė klausimą, kaip šiandien suvokiama ir apibrėžiama žmogaus orumo samprata? Ar ji mums dar ką nors sako? Ar yra aktuali, o gal jau paseno? Toną diskusijoms apie tai uždavė jo atidaryme dalyvavęs festivalio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus bei Vokietijos ir Lietuvos kultūros ministrai.

Vokietijos kultūros ir medijų ministrė Monika Grütters savo atidarymo kalboje priminė 1930-uosius metus, kai Th. Mannas Nidos vasarnamyje praleido savo pirmąją vasarą. Tuo metu Vokietijoje stiprėjo ekstremistiniai nacionalsocialistų obalsiai, o 1930 m. rugsėjį per rinkimus į Vokietijos reichstagą juos pasitelkusi nacių partija tapo antrąja pagal dydį Vokietijos parlamente. Būtent Nidoje kristalizavosi vienas svarbiausių politinių Th. Manno pasisakymų – spalio mėnesį Beethoveno salėje Berlyne skaityta „Vokiškoji kalba. Atsišaukimas į protą“, kurioje Nobelio premijos laureatas savo autoritetu ir argumentais ragino nepalaikyti nacionalsocialistų, stebint „proto, žmogaus orumo, dvasinės laikysenos neigimo orgiją“. Festivalio lankytojams priminusi šią kalbą, M. Grütters teigė, jog šiandien „kad ir kaip sunku būtų susikalbėti dėl mūsų vertybes atitinkančios politikos, laimei, niekam nereikia demonstruoti tokios politinės drąsos, kokią 1930 metais Thomas Mannas parodė savo „Atsišaukime į protą“. Tačiau būtų apgaulinga ir pavojinga manyti, kad žmogaus orumo gynėjai nebereikalingi.“

Jai antrino Prezidentas Valdas Adamkus, taip pat prisiminęs Thomo Manno patirtį, kai jis, žeminamas ir smerkiamas nacių Vokietijoje, rado prieglobstį svetur. „Jis prarado gimtąjį kraštą, bet išsaugojo orumą, kad per kūrybą, per knygas perduotų ir paliktų tai visai žmonijai. Ir aš labai didžiuojuosi, kad Lietuva išmoko šias orumo pamokas,“ – teigė festivalio globėjas. Didžiuodamasis Lietuva, kviečiančia ir priimančia, suprantančia ir palaikančia „žmones, kurių orumą mėgina paminti kitų šalių diktatūros“, V. Adamkus sykiu akcentavo liūdnąją nūdienos pusę, „kad dar daug kur žmogaus orumas yra nurašomas kaip bevertis dalykas.“

„Atviros visuomenės draugams reikia burtis“

„Žmogaus orumo neigimas yra visų didžiųjų žmonijos katastrofų priežastis“. Taip į šių metų Thomo Manno festivalio lankytojus kreipėsi buvęs ilgametis Reinlando, o paskui ir Tiuringijos žemių vyriausybių vadovas, kurį laiką užėmęs ir Vokietijos bundesrato – parlamento federalinių žemių atstovo – prezidento pareigas, Bernhardas Vogelis. Susitikime su šiuo, keturis dešimtmečius įvairiuose buvusios Vakarų Vokietijos, o vėliau ir suvienytos Vokietijos politinės karuselės pozicijose praleidusiu viešojo gyvenimo veteranu, beveik 15 metų vadovavusiu pirmojo federalinės Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vardu pavadintam fondui, kalba neišvengiamai pasisuko apie nūdienos aktualijas. Pavadinęs savąjį pasisakymą „Žmogaus orumas yra neliečiamas“ ir suteikdamas šiai tezei svarbiausios vertybės, kurios turi būti laikomasi vieningoje Europoje vaidmenį, prelegentas vis dėlto pripažino, kad žmogaus orumas kenčia kasdien: dėl ekstremistinių grupuočių Artimuosiuose Rytuose, dėl kitokiomis vertybėmis besivadovaujančio Kremliaus elgesio ar dėl populistų Didžiojoje Britanijoje, paskatinusių pusę šios šalies piliečių tarti: „Brexit“. Tačiau, sakė B. Vogelis, reikia imtis veiksmų, kad žmogaus orumas būtų menkinamas kuo mažiau.

Panašias mintis kėlė šių metų Thomo Manno festivalyje lankęsis Lenkijos publicistas Pawełas Smoleńskis, Nidos renginių savaitės lankytojus perkėlęs į žmogaus orumo gynimo aktualijas Artimuosiuose Rytuose, keturių valstybių pasienyje išsidėsčiusiame Kurdistano regione. Kalbėdamas apie šį regioną ir jame kylančius iššūkius humaniškumui, P. Smoleńskis meldė suvokti, jog pavojus slypi ne islame ir ne konkrečiame regione, bet žmogaus radikalizme ir nore pridengti jį religija. „Jei ko ir turėtumėme bijoti, – teigė P. Smoleńskis, – tai radikalų apskritai, nesvarbu, kokios jie yra religijos: žydai, islamistai ar krikščionys“.

Vienyti „atviros visuomenės draugus“ prieš radikalizmo keliamus pavojus – taip būtų galima apibūdinti pagrindinę veiklos perspektyvą, kurią jubiliejinio festivalio prelegentai numato jį rengiančiam Thomo Manno kultūros centrui. Minėtoje diskusijoje apie du kultūros centro veiklos dešimtmečius ir tos veiklos perspektyvas diskusijos dalyviai kone vieningai sutarė, kad kadaise pasirinktas kultūros centro veiklos profilis tebelieka aktualus nūdienos iššūkių akivaizdoje. Būtent toks profilis gali leisti, kaip suformulavo buvusi vilniškio Goethės instituto vadovė Irmtraut Hubatsch, „mažais darbais daryti įtaką stambių politinių negandų įveikai“.

Irena Veisaitė konstatavo, jog kultūros centras, sykiu ir pats festivalis, buvo ir tebelieka nuolatinio ieškojimo procese. Thomo Manno festivalis plėtojasi panašiai kaip kadaise vystėsi paties Thomo Manno pažiūros, ir šiuo vystymosi principu tiek centras, tiek festivalis turėtų sekti toliau, – sakė didelę dalį gyvenimo žmogaus orumo puoselėjimui pašventusi intelektualė. I. Veisaitės teigimu, šiandien kaip niekad aktualu sukaupti visas jėgas, idant suprastumėme, kas vyksta Europoje, idant išsaugotumėme žmogaus tikėjimą ateitimi, dora, išsaugotumėme žmogaus orumą. „Galime ir nelaimėti, – įspėjo buvusi Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė, – bet turime dėti visas pastangas.“

Šioms I. Veisaitės mintims pritarė ir kiti diskusijos dalyviai. Johanna M. Keller, penkerius metus iki 2015 m. vadovavusi Goethės institutui Vilniuje, ragino veikti pagal Goethės instituto priesaką „būtinai trikdyti rimtį“: daryti tai įvairiausiasis būdais – tiek trikdančiomis, nepatogiomis temomis, tiek ir pateikimo būdais. Istorikas A. Nikžentaitis patarė keliant nepatogius, sudėtingus klausimus, susirasti naujų draugų: „nereikia bijoti tokius klausimus kelti, nes tikrais draugais dvi skirtingos pusės tampa tik tuomet, kai joms pavyksta sėkmingai išspręsti išties sudėtingą klausimą.“ Iš esmės tą patį akcentavo diskusijoje dalyvavęs Goethės institutų tinklo Vidurio Rytų Europoje vadovas Bertholdas Franke. Anot jo, Thomo Manno kultūros centro kuruojamą dialogo kultūrą šiandien jau būtų pravartu išplėsti, idant ji neapsiribotų vien Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos dalyviais. Į dialogą centras turėtų įtraukti kiek įmanoma daugiau skirtingų šalių atstovų, stiprindamas atviros visuomenės šalininkų, nusiteikusių prieš bet kokį radikalizmą, tinklą, „nes nė vienos problemos siaurame rate neišspręsime“.

FestivalisThomo Manno festivalis
FestivalisThomo Manno festivalis