VšĮ Thomo Manno kultūros centras
39c74d802a72bd8d1160d3d6c94e6463.jpg
FestivalisThomo Manno festivalis
FestivalisThomo Manno festivalis

Tarptautinis Thomo Manno festivalis
Liepą Nidoje vykstanti tarptautinė menų šventė skelbia esė konkursą 

Tradicinis festivalis, rengiamas Thomo Manno kultūros centro, Nidoje vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius. Kiekvienų metų programa formuojama pagal tam tikrą temą, iškeliančią šiandieniame pasaulyje aktualius istorijos, kultūros, visuomenės gyvenimo klausimus. Norėdamas skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą kultūriniame gyvenime, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumas skelbia esė konkursą festivalio tema

Šiųmečio festivalio tema yra „Pandoros skrynia?“. Ji yra trečioji iš penkių temų, skirtų Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui paminėti, ir visų pirma nurodo 1917-aisiais metais įvykusias Rusijos revoliucijas, turėjusias reikšmingų padarinių visam XX amžiui. Kviečiame pasvarstyti šio įvykio atgarsius tiek Rusijoje, tiek Europoje, tiek, be abejo, Lietuvoje. Plačiau apie festivalio temą žr.: http://www.mann.lt/lt/component/k2/item/449-xxi-thomo-manno-festivalio-programa

Taip pat laukiame esė, kurios gvildentų 
Pandoros skrynios įvaizdį bendresniu požiūriu, siedamos jį su asmenine bei kultūrine patirtimi. 


Trijų geriausių esė autoriai festivalio metu viešės Nidoje (apmokama kelionė Lietuvoje ir nakvynė), dalyvaus festivalio renginiuose, bus apdovanoti festivalio atminimo ženklais ir Thomo Manno knygomis. Pirmąją vietą laimėjusi esė ir jos vertimas į vokiečių kalbą bus paskelbti Thomo Manno festivalio internetinėje svetainėje. 

KONKURSO SĄLYGOS: 
– Konkurse gali dalyvauti jauni žmonės nuo 18 iki 26 metų.
– Dalyviai pateikia lietuvių kalba parašytą esė festivalio tema. Esė apimtis –
nuo 1 000 iki 2 500 žodžių (apie 3–8 psl.). Reikalavimų neatitinkančios esė nevertinamos. 

– Dalyvių tekstai siunčiami el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. iki gegužės 1 d.
– Konkursui pateiktus darbus vertina trijų asmenų komisija. Konkurso rezultatai skelbiami Thomo Manno festivalio svetainėje www.mann.lt birželio 1 d., nurodant tris į finalą patekusius esė autorius.
– Daugiau informacijos teikiama telefonu +370 469 52260

Konkursą remia: Goethes institutas Vilniuje
Informaciniai rėmėjai: Literatūra ir menas

TM-card A6 2po500vnt-page-001
XXI tarptautinis Thomo Manno festivalis 
2017 m. liepos 15-22 d.

Pandoros skrynia?
Penkerių metų festivalio ciklo „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“ dalis

1917-ųjų revoliucijos Rusijoje ir jos sukeltų pasekmių atgarsiai pasklido visur. Proveržis prasidėjo ir mene, revoliucija įkvėpė menininkus ir kultūros pasaulio žmones visoje Europoje. Tačiau tuo pat metu kilo visiškai nauji iššūkiai jau susiformavusiai europietiškai visuomenės vertybių sistemai. Pavyzdys gali būti 1918 m. įkurta Lapkričio grupė, tarp kurios steigėjų buvo Maxas Pechsteinas, o aktyvūs nariai – Nidos kolonijos dailininkas Oskaras Mollis bei architektas Erichas Mendelsohnas. Jie, patys save vadinę radikaliais ir revoliucionieriais, siekė meno jungties su liaudimi, daryti įtaką viešiems kultūros uždaviniams.

Apie 1917-ųjų įvykius dažnas rašytojų kalbėjo pačiais vaizdžiausiais žodžiais. Anot Stefano Zweigo, paleistas šūvis sutrupino visą imperiją ir pasaulį, Gerhartas Hauptmannas rašė: „Įvyko didžiulis dalykas. Atsinaujinimas. Virsmas. Masės reikalauja dar daugiau.“ O po kelerių metų Thomas Mannas iškalbingai prabils personažo Sereno Ceitblomo lūpomis: „Revoliucija Rusijoje mane sukrėtė [...].“

Pažvelgus atgal atrodo, kad vakarykštis pasaulis iš tiesų buvo smarkiai sukrėstas. Gal 1917-ųjų revoliucija buvo Pandoros skrynia, iš kurios pasklido fundamentalūs XX a. paklydimai? O gal proveržiai visuose visuomenės sluoksniuose, atsiradusios naujos švietimo ir kultūros formos, nacionaliniai ir politiniai išsilaisvinimo judėjimai tebuvo vienkartinis reiškinys? Galiausiai komunizmas išplito kaip ideologija ir valdymo forma. Šiandien neretai į jį žvelgiama nostalgišku žvilgsniu pamirštant, kiek žymių toji ilga komunistinė diktatūra paliko, kiek lūžių įvyko žmonių gyvenimuose. Gausioje muzikinėje programoje tarsi potekstė vis prasismelks dėl revoliucijos ar jos vėlesnių padarinių tėvynę palikusių kompozitorių gyvenimai.

2017 m. vasaros programa kvies festivalio klausytojus ir žiūrovus, viena vertus, aptikti ano meto virsmų pėdsakus dailėje ir muzikoje, o, kita vertus, gilinsis, kaip žmonės elgiasi tokių didžiulių iššūkių akivaizdoje, kaip atlaiko fundamentalią sistemų kaitą.

PS.
Pandoros skrynios tema sutinkama Mannų vaikų Erikos, Klauso ir Golo prisiminimuose. Jie, įvairiai niuansuodami, pasakoja, kad 1914 m. vasarą jau buvo suplanavę rodyti pačių pastatytą spektaklį tuometiniame šeimos vasarnamyje Bad Tiolce, kai pasiekė žinia, kad paskelbtas karas. Vaidinimas buvo atšauktas, o vaikai prisimena, kaip tėvas Thomas Mannas pasakė, kad jau greit danguje pasirodys kruvinas kalavijas. Istorikas Jörnas Leonhardas šiuo epizodu pradėjo knygą apie Pirmojo pasaulinio karo istoriją.





 


Karys
Rugsėjo mėn. 16-17 d.
Lietuvos Respublikos 100-mečio minėjimui skirtas renginys
Mokslinis seminaras „Teisė sukilti“

Kuratoriumas

Dr. Vasilijus Safronovas (KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)
Liepos viduryje Nidoje vykusio XX tarptautinio Thomo Manno festivalio prelegentai visą savaitę dalijosi idėjomis ir vizijomis apie šio renginio ir jį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro reikšmę bei ateities svarbą. Buvę kultūros centro iniciatoriai, Prezidentas Valdas Adamkus, globojantis tarptautinį Thomo Manno festivalį, Goethės instituto, turinčio 160 padalinių 94 pasaulio šalyse, atstovai, intelektualai bei oficialūs valstybių pareigūnai vieningai sutaria – šiuolaikiniai iššūkiai vis dar reikalauja ryžtingai ginti demokratijos ir humaniškumo vertybes, o Thomo Manno kultūros centras Nidoje yra viena tų vietų Lietuvoje, kurios turi drąsiai prisiimti atsakomybę už šių vertybių puoselėjimą.


Centras, įkurtas sekant Thomo Manno vertybėmis

1995 m. buvusiame Thomo Manno vasarnamyje Nidoje buvo įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje ne pelno siekiančių organizacijų – Thomo Manno kultūros centras. 1996 m. balandžio mėn. po vasarnamio restauracijos iškilmingai atidaryta įstaiga buvo kuriama atliepiant tuo metu Vidurio Rytų Europoje naujai aktualizuotas ir permąstyti pradėtas demokratijos ir humanizmo vertybes, kurių kadaise laikėsi Th. Mannas.

Priminsime, jog civilizacijos dar menkai paliestame Kuršių nerijos kurorte 1929–1930 m. pastatytame vasarnamyje išsvajota ramybe Nobelio literatūros premijos laureatui džiaugtis teko neilgai. Kelios čia praleistos vasaros sutapo su politinių nuostatų radikalėjimo Europoje laikotarpiu, radikalėjimo, kurio nuošaly rašytojas likti negalėjo. Per Pirmąjį pasaulinį karą Th. Mannas, kaip ir daugelis vokiečių, angažavosi šovinistinėms idėjoms, tačiau demokratijos gynėjo, Vokietijos užsienio reikalų ministro Walterio Rathenau politinė žmogžudystė 1922 m. galutinai stumtelėjo jį stoti ryžtingai ginti respublikos, demokratijos ir humaniškumo, kritikuojant bet kokį politinį ekstremizmą. Nors Vokietijos istorikas Horstas Mölleris yra konstatavęs, jog tai, ką Th. Mannas kalbėjo apie politiką, buvo „žaidybiškai permaininga“, nuo 3-iajame dešimtmetyje užimtų nuostatų rašytojas nenusisuko iki pat gyvenimo pabaigos. Nuo tada Nobelio premijos laureatas tapo žinomas kaip vokiškumo, suvokiamo siaurai nacionalistiškai, kritikas, tikinęs, kad vokiškumas pirmiausia esti pilietiškumas, humaniškumo, žmogaus ir jo idėjos gynimas. Tokią nuostatą užėmusiam Th. Mannui nebebuvo vietos nacionalsocialistų kurtoje „naujoje Vokietijoje“. Nacistų pozicijų sutvirtinimas šalies valdžioje 1933 m. kovą užklupo jį Prancūzijoje, iš kurios į Vokietiją rašytojas nebegrįžo…

Politinį prieglobstį Nobelio premijos laureatas rado iš pradžių Šveicarijoje, Čekoslovakijoje, vėliau JAV, iš kurių po karo vėl grįžo į Šveicariją. Prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos radijo stotys transliavo nacionalsocialistų režimą ir pačių vokiečių elgesį toliau kritiškai vertinusius Thomo Manno kreipimusis į vokiečių tautą, kuriuose jis tikėjo demokratijos pergale ir principų, vėliau įrašytų į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948), tvirtumu. Th. Mannas vienas pirmųjų prabilo apie kolektyvinę vokiečių kaltę už tai, kad išrinko valdžion antidemokratinius radikalus. Tačiau ir demokratijos tvirtovėje JAV ramybės jis neatrado. Nepatogus sąžinės klibinimas tikriausiai tapo viena priežasčių, paskatinusių rašytoją po karo išvykti iš šios šalies: ten pokarinės psichozės dėl komunizmo agentų prasiskverbimo į šalį kontekste jį irgi pradėta viešai kaltinti dabar jau tarnyste Stalinui… Išgyvenęs du pasaulinius karus, pasaulėžiūros kaitą ir ne vieną viešo šmeižto už savo pažiūras kampaniją, Thomas Mannas užbaigė savąjį kelią Šveicarijoje. Viename paskutiniųjų viešų pasirodymų Veimare, minint Friedricho Schillerio mirties 150-metį, Nobelio premijos laureatas simboliškai susitiko su iškilmėse dalyvavusiu Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos pirmininku Antanu Venclova, priminusiu jam vasarnamį Nidoje. Į pastarąjį Thomui Mannui po daugelio dešimtmečių buvo lemta grįžti tik savąja dvasia.

Nenuostabu, kad Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir žengiant pirmuosius žingsnius demokratijos ir atviros visuomenės įtvirtinimo kelyje, į Thomo Manno vasarnamį buvo atkreiptas dėmesys kaip į galimą vietą, kuria prie šio įtvirtinimo būtų galima prisidėti skatinant tarpusavio dialogą. Šių metų Thomo Manno festivalyje surengtoje diskusijoje, pasiūliusioje atsigręžti atgal ir pažvelgti į ateities iššūkius, buvę kultūros centro steigėjai prisiminė, kad imtis veiksmų juos anuomet paskatino tiek bendrosios politinės, tiek ir asmeninės priežastys. Istorikas Alvydas Nikžentaitis, dar 1992 m. pradėjęs rūpintis kultūros centro steigimu, teigė, kad jo žygiai šia linkme buvo vedami noro „atsiverti pasauliui ir padaryti pasaulį geresnį“. Šiam norui išsipildyti po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo visame regione pakitusi politinė atmosfera suteikė puikiausias sąlygas: „1992 m. mes buvome tie laimingieji, kurie įvairiose pasaulio šalyse buvo kviečiami į įvarius dialogus. Mes pirmieji pamatėme, ką tokie dialogai gali duoti žmonėms, kaip galima per dialogą keisti visuomenę,“ – sakė istorikas.

Klaipėdos universiteto, kuriame tuo metu dirbo A. Nikžentaitis, ir Šiaurės Rytų instituto (Nordost-Institut) Liuneburge istorikų 1994 m. parengtame projekte, ką daryti su buvusiu Thomo Manno vasarnamiu, buvo iškeltas tikslas paversti jį nuolatinių susitikimų vieta: „manome, kad Manno kūryboje akivaizdus humaniškumas turi būti vedančiuoju naujojo Thomo Manno kultūros centro principu. Kitaip tariant, Centras turi tapti vieta susitikimams, stimuliuojantiems kontaktus tarp skirtingų įsitikinimų ir skirtingo išsilavinimo asmenų, taip prisidedant prie abipusio supratimo ir tarpregioninių bei „paribio“ kultūrų pažinimo, įgyvendinamo įvairiausiomis formomis.“

A. Nikžentaičiui antrino ir germanistė, buvusi Atviros Lietuvos fondo vadovė Irena Veisaitė, prieš daugiau kaip dvidešimt metų tapusi viena svarbiausių bendražygių kelyje į Thomo Manno vasarnamio transformaciją į tokį kultūros centrą. Be bendrųjų politinių priežasčių, I. Veisaitė prisiminė anuomet buvusi vedama ir asmeninių įsitraukimo motyvų. Vienas svarbiausių – jai be galo imponavęs Thomo Manno pilietinės pozicijos tvirtumas, apie kurį I. Veisaitė pasakojo pirmą kartą išgirdusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Nobelio premijos laureatas be kompromisų gynė demokratiją, žmogiškumą ir pasisakė prieš nacių propaguotą politinį ekstremizmą.

Humaniškumas – ginti nereikia pamiršti. Kur dėti kablelį?

Jau du dešimtmečius veikiantis Thomo Manno kultūros centras nuo pat pradžių nukreipė savo veiklą daugiausia į tarptautinių konferencijų organizavimą ir edukacinius renginius, skirtus Baltijos jūros regiono mokytojams, studentams, jaunimui. Juose diskutuota apie atsakomybę, demokratiją, abipusius vertinimus ir tautinius mitus bei stereotipus, tradiciją ir tapatybę. Šiuose renginiuose buvo gilinamas tarpusavio supratimas, mezgėsi pirmosios jaunųjų mokslininkų tarptautinės pažintys.

„Komunistinis laikotarpis šiame regione paliko labai daug nesusipratimų tarp tautų. Po 1990 m. atėjo laikas apie juos pradėti kalbėti garsiai, ieškoti išeičių, kontaktų kalbant apie praeitį ir galvojant apie ateities perspektyvą. Dėl to su studentais, mokytojais ir mokslininkais čia mes labai daug diskutavome apie Vokietijos kultūrinio palikimo reikšmę šiam regionui, komplikuotus lietuvių ir lenkų santykius, tačiau iki šiol neužmiršiu vienos pirmųjų konferencijų Lietuvoje, skirtos Holokaustui, kuri vyko būtent čia,“ – prisiminė Alvydas Nikžentaitis, 1995–2000 m. pirmininkavęs Thomo Manno kultūros centro kuratoriumui.

Organizuoti tokio pobūdžio renginius Centrui padėjo bendradarbiavimas su gausiu partnerių būriu. Nuo 1996 m. Centras tapo savojo krikštatėvio – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (tuo metu Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras) – kasmetinių konferencijų vieta. Darbą su studentais ir doktorantais leido organizuoti bendradarbiavimas su „Borussia“ draugija Olštyne, Herderio institutu Marburge, Baltijos jūros akademija (Ostsee-Akademie) Liubeke ir jos veiklą pratęsusia Baltijos akademija (Academia Baltica) Zankelmarke. Nuo pirmųjų veiklos metų Centro veiklą rėmė vokiečių kultūrą visame pasaulyje propaguojantis Goethės institutas.

Atviram tarpkultūriniam dialogui skatinti ilgainiui buvo nukreipti ir nuo 1997 m. kasmet rengiami Thomo Manno festivaliai. Po kelerių įgytos patirties metų atsiradęs teminis festivalių orientavimas leido kasmet liepos vidury Thomo Manno vasarnamį paversti vieta, per kūrybą įgalinančia aktualizuoti klausimus, svarbius regiono tarpkultūriniams kontaktams, savęs pažinimui ir bendražmogiškų vertybių ugdymui. 2004 m., kai Europos Sąjunga peržengė tai, ką Winstonas Churchillis kadaise pavadino „geležine uždanga“, festivalio organizatoriams atrodė aktualu aptarti „Mus Europoje ir Europą mumyse“. Vėlesniais metais vėl ir vėl įvairiomis progomis diskutuota apie kūrėjų atsakomybės klausimą, intelektualų svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, demokratijos, tėvynės sampratas. 2014 m. Thomo Manno kultūros centras pradėjo penkių festivalių teminį ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“, kurį užbaigti simboliškai tikimasi 2018-aisiais. Jubiliejinis dvidešimtasis Thomo Manno festivalis šiemet sykiu tapo trečiuoju šio ciklo renginiu, kurio pagrindiniu siekiu jo organizatoriai įvardijo žmogaus orumo arba humaniškumo sampratų aptarimą.

Anotuodama šį festivalį, temą pasiūliusi Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz kėlė klausimą, kaip šiandien suvokiama ir apibrėžiama žmogaus orumo samprata? Ar ji mums dar ką nors sako? Ar yra aktuali, o gal jau paseno? Toną diskusijoms apie tai uždavė jo atidaryme dalyvavęs festivalio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus bei Vokietijos ir Lietuvos kultūros ministrai.

Vokietijos kultūros ir medijų ministrė Monika Grütters savo atidarymo kalboje priminė 1930-uosius metus, kai Th. Mannas Nidos vasarnamyje praleido savo pirmąją vasarą. Tuo metu Vokietijoje stiprėjo ekstremistiniai nacionalsocialistų obalsiai, o 1930 m. rugsėjį per rinkimus į Vokietijos reichstagą juos pasitelkusi nacių partija tapo antrąja pagal dydį Vokietijos parlamente. Būtent Nidoje kristalizavosi vienas svarbiausių politinių Th. Manno pasisakymų – spalio mėnesį Beethoveno salėje Berlyne skaityta „Vokiškoji kalba. Atsišaukimas į protą“, kurioje Nobelio premijos laureatas savo autoritetu ir argumentais ragino nepalaikyti nacionalsocialistų, stebint „proto, žmogaus orumo, dvasinės laikysenos neigimo orgiją“. Festivalio lankytojams priminusi šią kalbą, M. Grütters teigė, jog šiandien „kad ir kaip sunku būtų susikalbėti dėl mūsų vertybes atitinkančios politikos, laimei, niekam nereikia demonstruoti tokios politinės drąsos, kokią 1930 metais Thomas Mannas parodė savo „Atsišaukime į protą“. Tačiau būtų apgaulinga ir pavojinga manyti, kad žmogaus orumo gynėjai nebereikalingi.“

Jai antrino Prezidentas Valdas Adamkus, taip pat prisiminęs Thomo Manno patirtį, kai jis, žeminamas ir smerkiamas nacių Vokietijoje, rado prieglobstį svetur. „Jis prarado gimtąjį kraštą, bet išsaugojo orumą, kad per kūrybą, per knygas perduotų ir paliktų tai visai žmonijai. Ir aš labai didžiuojuosi, kad Lietuva išmoko šias orumo pamokas,“ – teigė festivalio globėjas. Didžiuodamasis Lietuva, kviečiančia ir priimančia, suprantančia ir palaikančia „žmones, kurių orumą mėgina paminti kitų šalių diktatūros“, V. Adamkus sykiu akcentavo liūdnąją nūdienos pusę, „kad dar daug kur žmogaus orumas yra nurašomas kaip bevertis dalykas.“

„Atviros visuomenės draugams reikia burtis“

„Žmogaus orumo neigimas yra visų didžiųjų žmonijos katastrofų priežastis“. Taip į šių metų Thomo Manno festivalio lankytojus kreipėsi buvęs ilgametis Reinlando, o paskui ir Tiuringijos žemių vyriausybių vadovas, kurį laiką užėmęs ir Vokietijos bundesrato – parlamento federalinių žemių atstovo – prezidento pareigas, Bernhardas Vogelis. Susitikime su šiuo, keturis dešimtmečius įvairiuose buvusios Vakarų Vokietijos, o vėliau ir suvienytos Vokietijos politinės karuselės pozicijose praleidusiu viešojo gyvenimo veteranu, beveik 15 metų vadovavusiu pirmojo federalinės Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vardu pavadintam fondui, kalba neišvengiamai pasisuko apie nūdienos aktualijas. Pavadinęs savąjį pasisakymą „Žmogaus orumas yra neliečiamas“ ir suteikdamas šiai tezei svarbiausios vertybės, kurios turi būti laikomasi vieningoje Europoje vaidmenį, prelegentas vis dėlto pripažino, kad žmogaus orumas kenčia kasdien: dėl ekstremistinių grupuočių Artimuosiuose Rytuose, dėl kitokiomis vertybėmis besivadovaujančio Kremliaus elgesio ar dėl populistų Didžiojoje Britanijoje, paskatinusių pusę šios šalies piliečių tarti: „Brexit“. Tačiau, sakė B. Vogelis, reikia imtis veiksmų, kad žmogaus orumas būtų menkinamas kuo mažiau.

Panašias mintis kėlė šių metų Thomo Manno festivalyje lankęsis Lenkijos publicistas Pawełas Smoleńskis, Nidos renginių savaitės lankytojus perkėlęs į žmogaus orumo gynimo aktualijas Artimuosiuose Rytuose, keturių valstybių pasienyje išsidėsčiusiame Kurdistano regione. Kalbėdamas apie šį regioną ir jame kylančius iššūkius humaniškumui, P. Smoleńskis meldė suvokti, jog pavojus slypi ne islame ir ne konkrečiame regione, bet žmogaus radikalizme ir nore pridengti jį religija. „Jei ko ir turėtumėme bijoti, – teigė P. Smoleńskis, – tai radikalų apskritai, nesvarbu, kokios jie yra religijos: žydai, islamistai ar krikščionys“.

Vienyti „atviros visuomenės draugus“ prieš radikalizmo keliamus pavojus – taip būtų galima apibūdinti pagrindinę veiklos perspektyvą, kurią jubiliejinio festivalio prelegentai numato jį rengiančiam Thomo Manno kultūros centrui. Minėtoje diskusijoje apie du kultūros centro veiklos dešimtmečius ir tos veiklos perspektyvas diskusijos dalyviai kone vieningai sutarė, kad kadaise pasirinktas kultūros centro veiklos profilis tebelieka aktualus nūdienos iššūkių akivaizdoje. Būtent toks profilis gali leisti, kaip suformulavo buvusi vilniškio Goethės instituto vadovė Irmtraut Hubatsch, „mažais darbais daryti įtaką stambių politinių negandų įveikai“.

Irena Veisaitė konstatavo, jog kultūros centras, sykiu ir pats festivalis, buvo ir tebelieka nuolatinio ieškojimo procese. Thomo Manno festivalis plėtojasi panašiai kaip kadaise vystėsi paties Thomo Manno pažiūros, ir šiuo vystymosi principu tiek centras, tiek festivalis turėtų sekti toliau, – sakė didelę dalį gyvenimo žmogaus orumo puoselėjimui pašventusi intelektualė. I. Veisaitės teigimu, šiandien kaip niekad aktualu sukaupti visas jėgas, idant suprastumėme, kas vyksta Europoje, idant išsaugotumėme žmogaus tikėjimą ateitimi, dora, išsaugotumėme žmogaus orumą. „Galime ir nelaimėti, – įspėjo buvusi Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė, – bet turime dėti visas pastangas.“

Šioms I. Veisaitės mintims pritarė ir kiti diskusijos dalyviai. Johanna M. Keller, penkerius metus iki 2015 m. vadovavusi Goethės institutui Vilniuje, ragino veikti pagal Goethės instituto priesaką „būtinai trikdyti rimtį“: daryti tai įvairiausiasis būdais – tiek trikdančiomis, nepatogiomis temomis, tiek ir pateikimo būdais. Istorikas A. Nikžentaitis patarė keliant nepatogius, sudėtingus klausimus, susirasti naujų draugų: „nereikia bijoti tokius klausimus kelti, nes tikrais draugais dvi skirtingos pusės tampa tik tuomet, kai joms pavyksta sėkmingai išspręsti išties sudėtingą klausimą.“ Iš esmės tą patį akcentavo diskusijoje dalyvavęs Goethės institutų tinklo Vidurio Rytų Europoje vadovas Bertholdas Franke. Anot jo, Thomo Manno kultūros centro kuruojamą dialogo kultūrą šiandien jau būtų pravartu išplėsti, idant ji neapsiribotų vien Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos dalyviais. Į dialogą centras turėtų įtraukti kiek įmanoma daugiau skirtingų šalių atstovų, stiprindamas atviros visuomenės šalininkų, nusiteikusių prieš bet kokį radikalizmą, tinklą, „nes nė vienos problemos siaurame rate neišspręsime“.

adamkus festivalyje
Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo žodis, pasakytas 2016 metų liepos 16 dieną Nidoje, atidarant XX tarptautinį Thomo Manno festivalį


Gerbiamoji Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros ministre,
Lietuvos Respublikos kultūros ministre,
Neringos mere,
Festivalio rengėjai, dalyviai bei svečiai,  

Man didelis džiaugsmas šiandien vėl būti su Jumis ir pradėti Thomo Manno festivalį. Jau dvidešimtąjį. Tai meno, grožio ir kūrybos šventė. Faktas, kad festivalis tiek metų eina savo kelią, rodo: jis – reikalingas, jis – svarbus, jis – laukiamas daugybės žmonių. Festivalis tapo svarbiu Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, kultūros įvykiu, svarbiu intelektinės ir viešosios minties centru. Nuoširdžiai džiaugiuosi tokia Thomo Manno festivalio istorija, tokiu šios istorijos tęsiniu ir perspektyvomis.

Visada buvau ir esu tos nuomonės, kad kūrybiškumas ir pilietiškumas – dvi viena kitai būtinos, viena kitą turtinančios kategorijos. Meninė – kūrybinė dimensija neleidžia politinei veiklai tapti akla sistema, politologiniu konvejeriu, o pilietinės, tautinės, bendrosios žmogaus vertybės suteikia bet kokiai kūrybai prasmės ir egzistencinės gelmės. Thomo Manno kūryba neginčijamai tai įrodo.

Apskritai – labai gražu ir simboliška, kad buvę Thomo Manno namai tapo susitikimų vieta. Čia susitinka žmonės ir tautos – ir ne tik lietuviai ir vokiečiai. Čia susitinka įvairūs menai, įvairūs požiūriai ir tikėjimai. Ir jeigu kiltų klausimas, kas šiuos dalykus sieja ir artina, atsakymas – šių metų festivalio pavadinime. Žmogaus orumas.

Orumas kaip gebėjimas iškilti aukščiau prievartos ir smurto, orumas kaip savigarba ir pagarba šalia esančiam. Orumas kaip sąžiningo ir atviro bendravimo erdvė, kur kiekvienas vertinamas ir gerbiamas, kad ir kaip jo mintys skirtųsi nuo mūsų.

Negaliu vėl neprisiminti ir Thomo Manno patirties – žeminamas ir smerkiamas nacių Vokietijoje, jis prieglobstį rado Šveicarijoje, Čekoslovakijoje, Jungtinėse valstijose. Jis prarado gimtąjį kraštą, bet išsaugojo orumą, kad per kūrybą, per knygas perduotų ir paliktų tai visai žmonijai. Ir aš labai didžiuojuosi, kad Lietuva išmoko šias orumo pamokas.

Man liūdna, kad dar daug kur žmogaus orumas yra nurašomas kaip bevertis dalykas. Bet aš didžiuojuosi Lietuva, kuri kviečia ir priima, supranta ir palaiko žmones, kurių orumą mėginta paminti kitų šalių diktatūros.

Tai – skaudžioji ir liūdnoji nūdienos dalis. Bet yra ir gražioji, šventinė mūsų susitikimo pusė. Tad džiaugiuosi šiuo susitikimu, iš anksto mėgaujuosi būsimais koncertais, diskusijomis, kitais renginiais. Ir nuoširdžiai linkiu kuo geriausių emocijų visiems, dar kartą sukviestiems Thomo Manno festivalio ir sutelktiems orios ir humaniškos Thomo Manno asmenybės ir kūrybos dvasios!

Ačiū Jums !

 

monika grutters

Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros ir medijų ministrės p. Monikos Grütters sveikinimo žodis, pasakytas atidarant XX tarptautinį Thomo Manno festivalį Nidoje

Gerbiamas pone ministre Biruti, 
gerbiama ponia ambasadore Schmitz, 
gerbiamas mere Jasaiti, 
gerbiamas daktare. Adamkau, 
gerbiama ponia Adamkiene, 
gerbiama ponia Motuziene,
gerbiama ponia profesore Leiserowitz, 
gerbiamos ponios, gerbiami ponai!

Žmogus turi būti labai jau drausmingas, kad vasarodamas čia, tokio nepakartojamai gražaus kraštovaizdžio idiliškoje Nidoje, toliau dirbtų savo darbą. Thomas Mannas garsėjo geležine darbo drausme – jos nesuardė ir nuostabus vaizdas į marias iš Mannų šeimos vasarnamio. 1930 m. čia jis, be kita ko, rašė kalbą: „Kalbą vokiečiams“, tikėdamasis, kad ji bus suprasta kaip „Kreipimasis į protą“ – tokia buvo paantraštė. Joje apie menininko misiją ir savimonę rašė, cituoju: 
„Vis dėlto esama bendrabūvio valandų, akimirkų, (…) kai menininkas iš vidaus nebegali, nes sukilusios mintys, kaip išsilaikyti gyvenime, išstumia meninę mintį, spaudžianti visumos krizė jį irgi sukrečia taip, kad aistringas, tarsi žaidžiant, gilinimasis į tai, kas amžinai žmogiška, kas vadinama menu, (…) paženklinamas prabangos, nieko neveikimo įspaudu ir tampa vidine neįmanomybe.“
[Thomas Mann: „Deutsche Ansprache. Ein Appell an die Vernunft“, in: Thomas Mann, Essays, Band 3, S. 260]

Šią kalbą Thomas Mannas, lydimas SA tiradų ir erzelio, pasakė 1930 metų spalio 17 dieną Beethoveno salėje Berlyne: aistringas kreipimasis į vokiečius, nepalaikyti nacionalsocialistų matant – kaip suformulavo Thomas Mannas - „proto, žmogaus orumo, dvasinės laikysenos neigimo orgiją“. [Ebd.; S. 269]

Dvidešimtasis Thomo Manno festivalis, pavadintas „Žmogaus orumas“ greta įspūdingos meninės programos suteiks tikrai daug progų padiskutuoti apie politinį Thomo Manno palikimą: apie jo, demokratijos skeptiko, virsmą vienu karščiausių jos gynėjų ir apie tai, kaip jis stojo ginti įsitikinimų, kuriuos šiandien vadiname „Europos vertybėmis“. Tačiau pirmiausia tai puiki vokiečių ir lietuvių draugystės ir Europos tautų bendravimo šventė. Dėl to labai džiaugiuosi, kad baigdama kelionę į Estiją, Latviją ir Lietuvą galiu atidaryti šį išskirtinį festivalį.

Širdingai dėkoju už kvietimą, mielas pone ministre Biruti. Paskutinį kartą matėmės gegužės mėnesį posėdžių salėje Briuselyje – aišku, kad kur kas smagiau susitikti Nidoje, puikioje festivalio atmosferoje.

1930-aisiais apie tai, kas menui „spaudžiant visumos krizei“ tampa „vidine neįmanomybe“ Thomas Mannas rašė paveiktas fanatizmo ir nacionalizmo įkaitinto visuomeninio klimato Vokietijoje įspūdžio. 

Kelti balsą, užimti žmogaus orumą ginančią politinę poziciją buvo pavojinga. Visai kitaip yra šiandien, susivienijusioje Europoje, kuri savo piliečiams – mums visiems – tarsi savaime suprantamą dalyką garantuoja demokratines teises ir laisves! 

Kad ir kaip labai nesutartume dėl to, kokia konkreti atsakomybė ir kokios pareigos kyla iš europietiško žmogaus orumo supratimo – kad ir Europoje prieglobsčio ieškantiems žmonėms iš karo ar krizių regionų – , kad ir kaip sunku būtų susikalbėti  dėl mūsų vertybes atitinkančios politikos: tokios politinės drąsos, kokią 1930 metais Thomas Mann parode savo „Kreipimusi į protą“, šiandien, viešai ginant žmogaus teises, laimei, niekam nereikia demonstruoti. Tačiau būtų apgaulinga ir pavojinga manyti, kad žmogaus orumo gynėjai nebereikalingi. 

Vokietijoje iš dviejų diktatūrų – iš nacionalsocialistų teroro ir iš komunistinio VDR režimo – pasimokėme štai ko: kritika ir meno laisvė yra esminės demokratijos sąlygos. Kūrėjai ir intelektualai padeda visuomenei išvengti klaidų. Mums reikia provokuojančių menininkų, nesibaiminančių mąstytojų, nepatogių rašytojų, mums reikia utopijų, kurias jie kuria, reikia juos varančios fantazijos, geresnio pasaulio troškimo! Jie – tai dyglys mūsų visuomenės kūne, neleidžiantis, kad intelekto vangumas, argumentų bešališkumas ir politinis patogumas užmigdytų demokratiją. Jie sugebės apsaugoti mūsų visuomenę nuo pavojingos letargijos, taigi, ir nuo iš naujo kylančių totalitarinių nuotaikų. Dėl to garantuoti meno ir kultūros laisvę ir įvairovę taip neleidžiant atsirasti bet kokiam naujam totalitarizmui, bet kokiam naujam žmogaus orumo nepaisymui, yra pats aukščiausias Vokietijos kultūros politikos principas.

Apie meno vertę, menininko vaidmenį pasakoja ir Thomo Manno namelio istorija: socializmo laikais jis buvo tapęs priebėga Lietuvos intelektualams, nepriklausomo mąstymo ir kontraversiškų debatų vieta, o juos neretai pakurstydavo buvusio namo šeimininko esė ar laiškai. Kokia laimė – netgi stebuklas, kad per vokiečių okupacijos ir Lietuvos Socialistinės Sovietų respublikos laikus Thomo Manno namo dvasia išliko! Tad Thomo Manno namelis irgi liudija politinę drąsą: Lietuvos piliečių drąsą diktatūros sąlygomis išlaikyti erdves laisvai dvasiai.

Vokietijos ir Lietuvos draugystė bei bendros pastangos dėl taikos ir laisvės Europoje greta įvairialypių ryšių, į kuriuos išsiplėtė buvusi Vokietijos ir Lietuvos kaimynystė bei bendras kultūrinis paveldas, gali remtis dar ir tokia patirtimi. Dėl to esu nuoširdžiai dėkinga tiems, kas visus tuos metus puoselėjo Thomo  Manno palikimą, prisidėjo išsaugant Thomo Manno namelį, pavertė jį susitikimų ir kultūrinių mainų vieta.

Reikia, rašė Thomas Mannas 1938 m. pranešime „Apie būsimą demokratijos pergalę“, reikia „demokratiją apibrėžti kaip tokią valstybės ir visuomenės formą, kurią pirmiau už visas kitas įkvėpė žmogaus orumo pajauta ir įsisąmoninimas“.

Rodyti pagarbą šiam, krikščioniškame žmogaus vaizdinyje besišaknijančiam, norui sakant iškilmingas kalbas – ir juo labiau tokioje gražioje senoje kaimo bažnyčioje! -, šiandien, laimei, labai paprasta; veikti pagal jį nusileidus į demokratijos kasdienybę, stengiantis protingai suderinti skirtingus interesus, tebėra sunku kaip ir anksčiau. 

Dėl to Europai ir reikalinga galia, sukaupta permainingos istorijos prisiminimuose: ir apie laimingiausias, ir apie juodžiausias valandas, apie skausmingą nacionalizmo ir fanatizmo patyrimą ir apie stiprėjusias laisvės tradicijas. Tebūna Thomas Mannas čia ir toliau mūsų bendras ir pats svarbiausias liudininkas! Tad linkiu jums ir visiems apsilankysiantiems įkvepiančio Thomo Manno festivalio.

Tarptautinis Thomo Manno festivalis

Šių metų liepos 16–23 dienomis Nidoje vyks tradiciškai vasaros vidury tūkstančius lankytojų Kuršių nerijos kurorte savaitei suburiantis tarptautinis Thomo Manno festivalis. Aštuoni koncertai Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, penkių kino filmų vakarinės peržiūros, keturių parodų atidarymai, trys susitikimai su žodžio programos prelegentais ir viena diskusija – tokia jubiliejinės, dvidešimtosios Nobelio premijos laureato vardu pavadintos kultūros savaitės statistika.

Daugiau informacijos: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-04-dvidesimtasis-thomo-manno-festivalis-kviecia-apmastyti-zmogaus-oruma/146273

Gausų būrį dalyvių kasmet į Nidą sutraukiantis akademinės muzikos, meno prezentacijų, kino naktų seansų, susitikimų su intelektualais festivalis šiemet rengiamas dvidešimtąjį kartą ir startuos ypatingu laiku – liepos 16-ąją, praėjus lygiai 86 metams nuo dienos, kai Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas pirmą kartą atvėrė savo naujai pastatyto vasarnamio duris.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/thomo-manno-festivalis-dvidesimtaji-karta-kviecia-i-nida.d?id=71638072

Bobrovskis-page0001Bobrovskis-page0001
2016 m. birželio 28 d., 18 val.
„Šiapus ir anapus Memelio“
Poetas Ulrich Grasnick pristato Johannes Bobrowski kūrybą








Puslapis 1 iš 5
FestivalisThomo Manno festivalis
FestivalisThomo Manno festivalis